Labai džiaugiamės, kad po 30 metų susirinkę gimnazijoje buvome šiltai sutikti! Gimnazijos aplinka nėra kardinaliai pasikeitusi: tas pats gluosnis, tas pats neveikiantis fontanėlis. 🙂 Bet viduje klasės atnaujintos, koridoriai, kuriais mūsų laikais vaikščiojome ratais ir negalėjome sėdėti ant palangių, komfortiškai įrengti ir kviečiantys bendrauti. Aktų salė kupina prisiminimų, o anuomet uždraustas lankyti mokytojų kambarys sukėlė prisiminimus apie žurnalus ir pažymius, kurie nebūtinai buvo penketukai (taip, taip, tais laikais penketukas buvo aukščiausias pažymys). 😀

Ne visi vienas kitą pažinome, bet vis tiek užplūdo jausmas, kad, ei, visi čia savi ir pasiilgę vieni kitų. 🙂 Manau, visi laidos atstovai pritartų vienos paralelinės klasės damos žodžiams: „Pagalvojau, kad pačiu laiku klasiokai sugrįžo į mano gyvenimą – geras jausmas.“

Su didžiausia padėka, 43 gimnazijos laida (1993 m.).